| Irena Egl Laumenskait
AR UBAIGME TIKJIMO METUS?
Popieiaus Benedikto XVI paskelbti Tikjimo metai pasibaig. Bet ar galime manyti, kad juos ubaigme, jei ikilmingai t atventm ir praeit ruden Lietuvos vyskupai paskelb naujus – Šeimos metus? Pastarieji pareikalaus ne maiau pastang – rengini, susitikim, pastoracini plan. Taiau liks tas pats svarbus klausimas: ar jie k nors pakeis esanioje eim sielovadoje, ar prisids prie to, kad banyioje susituokusij katalik eimos bus tvirtesns, kad liudys santuokos vert visuomenje?
Bet dabar grkime prie pasibaigusi Tikjimo met analizs. Šiems buvo skirtos rimtesns pastangos nei ankstesniems – Dievo Gailestingumo – metams jau todl, kad jie buvo inicijuoti Popieiaus. Sukurtas net internetinis puslapis, tikjimo klausimais parengta video mediaga, vyko didesni ir maesni renginiai, inicijuoti projektai, atspausdintas ir padalintas spalvotas leidinukas, kuris trumpai aikina Banyios tikjimo ipainim. Skaitant Tikjimo metams skirtus pastoracijos planus, akivaizdu, kad buvo numatyta mones pakviesti, skatinti, raginti gilintis katalik tikjim, skaityti Šventj Rat ir Katalik Banyios Katekizm, rengti konferencijas ir seminarus, rayti straipsnius tikjimo tema, o vyskupij ir parapij mastu gerai parengti katechetinius panekesius ir pamokslus, pritaikytus tikinij supratimui.
Tikjimo met ventimas
Gerai, kad numatyti dalykai vyko, bet kas prastai ir daniausiai yra viei renginiai? Pareiga juos suorganizuoti, pakviesti daugiau moni, o tai reikalauja nema rengj pastang. juos mons daugiau ar maiau susirenka, pabna, dalis paklauso, pasimonja ir...isiskirsto. Pirmiausia atsiskaitoma, kad renginys vyko, „atsiymima“, kad dalyvauta, apie tai kur nors paskelbiama. Konferencijas, ypa mokslines, daniau renkasi suinteresuotieji, kad u jas bt galima atsiskaityti vadovams arba mokslini darb ataskaitoje, sirayti savo CV, reiau – tiesiog pasiklausyti, susitikti su bendraminiais. kitus vieus renginius gausiausiai ateina nedirbantys, daugiau laiko turintys vyresnio amiaus mons (taip buvo ir Tikjimo met renginiuose), nes tai socialinio dalyvavimo, tarpusavio pabendravimo galimyb – „kitus pamatyti ir save parodyti“. Lieka atviras klausimas: k dalyviai, juose bdami suprato, k svarbaus isiaikino, nes sprendiant i garsiai klausiam dalyk, danai pasitaiko, kad prelegentai kalba apie „ratus“, o uolesni vieo renginio irovai teiraujasi ar pasisako apie „ batus“... Kaip sumainti t atotrk: kalbti ir klausytoj kalbinti taip, kad btent aptariamas klausimas ar dalykas j paliest, paskatint apie tai susimstyti? Jei tai mokslin konferencija, – tas nra aktualu, nes ji ne tam skirta. O jei tai renginys apie ms, katalik, tikjim ir gyvenim juo?
Grtant prie Tikjimo met rengini, paminsiu tik tai, kas man pasirod problemika. Konkretus pavyzdys – inia, kaip Šiauli vyskupijoje buvo pamintas popieiaus Jono Pauliaus II apsilankymo Lietuvoje jubiliejus. Buvo atidengtas jam skirtas monumentas, jo vardu pavadintas takas, surengta nuotrauk paroda, sakralins muzikos koncertas, o taip pat vieam apirjimui buvo rengti kambariai, kuriuose prie dvideimt met Popieius apsistojo labai trumpam (pailsti ir pavalgyti). mons susirinko, irjo, bet k mes tuo parodme? Kaip mes graiai juos rengme jo sutikimui, kaip graiai j minime – kaip „graiai pasirodme“? Ar visos ios pastangos daug bendro turi su galimybe ir netgi btinybe gilintis tai, k Popieius mums kalbjo, kas tiesiogiai kelia klausimus ms tikjimui ir visuomens gyvenimui? Bet ar kelia, jei susitikimams ir minjimams pasibaigus, tuos Popieiaus pastebjimus, kvietimus ir padrsinimus nedaug gilinamasi, kalbama ar svarstoma? Jubiliejaus proga Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose nuskambjusios Jono Pauliaus II itaros Lietuvos monms iki iol lieka labai aktualios, nes vargu ar daug kas ms tikjimo praktikoje ir vieajame gyvenime pasikeit... Bet k mes tuomet ir dabar sidmjome, ar dl to susimstome, kiek visa tai gilinams?
Kad ie klausimai nelikt retoriniai, pasiremsiu Tikjimo met antroje pusje atlikto Lietuvos gyventoj reprezentatyvaus tyrimo rezultatais. Ireikdama ganytojams pagarb u drs isiaikinti konkretesn ms tikjimo ir jo praktikos situacij (kaip kitaip gali bti rengiami pastoraciniai planai?) trumpai pristatysiu tyrim, juolab, kad patys ganytojai isak btinyb jo mediag plaiai ir nuodugniai svarstyti. Tyrimas „Tikjimas ir religingumas Lietuvoje, 2013“ buvo inicijuotas Lietuvos vyskup konferencijoje ir perimtas Vilniaus arkivyskupo metropolito Gintaro Gruo jo gyvendinimui. Klausimynas buvo isamus (80 klausim), respondent atranka reprezentatyvi ne tik Lietuvos, bet ir konkrei vyskupij mastu ( surinkti ir analizuoti 1400 respondent atsakymai), apklaus atliko visuomens nuomons ir rinkos tyrim centras „Vilmorus“, turintis ilgamet patirt kiekybiniuose sociologiniuose tyrimuose.
Kas iame tyrime mane labiausiai nustebino? Didesn pus (vir 60%) save laikani katalikais katalik (krikioni) tikjimo klausimais nesidomi, nes dauguma mano, kad jiems utenka to, k ir taip ino. Utenka to, k kakada girdjo, rengdamiesi Pirmajai Komunijai ir gal nugirdo Miiose ar kur kitur? Juk kas sekmadien banyi eina nedidel laikani save katalikais dalis. O kas daugeliui jau yra inoma, ir kaip suprantas tikjimas?
Kas mums yra tikjimas?
Šis klausimas nra savaime aikus jau vien todl, kad lietuvi kalba mes turime vien od tikjimas gerokai skirtingiems dalykams vardinti. Kit krikionyb primusi taut kalbose skiriami du odiai: doxa – episteme (graik.), belief – faith (angl.), la croyance – la foi (pranc.), das Meinen – Glauben (vok.), wierzenie – wiara (lenk.), верование - вера (rus.) putare – credere (lot.).
Puto reikia laikyti kuo nors, manyti – netobulai inoti. Tai daugiau susij su mogikais lkesiais, kurie turi kakok tai pagrind, bet jis nra aikus, nra tikrai imgintas. Credo – patikti, pavesti, tikti ( k), laikyti tiesa (k). Todl credere yra labiau sitikinimas, tikras inojimas. Antra vertus, tai reikia ir mokym, ir jo imginim gyvenimo praktikoje.
Todl religija, svarstant j pasaulietiniu poiriu, yra „tikjimai (believes) ir praktikos, susieti su ventais dalykais“ (E. Durkheim), t.y. su tuo, k mons laiko ventu. Toks prigimtinis, mogikasis tikjimas (numanymas, spjimas, nuostata, ritualinis inojimas) yra bdingas archainms religijoms. Tikima, nes manoma, kad kakas man nepastamo egzistuoja ir to ipainimas gyvenime padeda. Tuo remiasi daugelis kolektyvini ritual, spjimai apie anapusin tikrov, ateities brimai ir net prietarai. O tikima pirmiausia todl, kad taip daro „visi“, todl nra ko giliau aikintis.
Kita odio prasme tikjimas kyla ne i paties mogaus, ne i ,,apaios”, bet i ,,viraus”, t.y. i paties Dievo Apreikimo, ir vyksta kaip Dievo ir mogaus susitikimas, o taip pat kaip mogaus atsakas Dievo kvietim. Šia prasme tikti – tai pripainti KITO, kaip Asmens, buvim ir atsiverti abipusiam santykiui. Taip suprantamas tikjimas yra nuoseklus, tikras ir patikimas, nes patikrintas asmenika ir daugelio kit krikioni patirtimi. Ji imtmeiais buvo liudijama tikjim atitinkaniu elgesiu ir gyvenimu, nepaisant klii, radikali ibandym ir net rizikos u t mirti. Tai tkstanio krikioni kankini, t.y. liudytoj (pirmine graikiko odio martys prasme) palikimas. Lietuviko odio kitokia, tiesiogin reikm greiiausiai sako, kad mums tai buvo pirmiausia ir labiausia vien iorikai matomas reikinys (mogaus nukankinimas miriai). Jis natraliai turt kelti baim, nor to ivengti, nes tokios beprotikos drsos tikrasis motyvas ir realus pagrindas mums nra pastamas. K danam lietuviui gali sakyti Tertuliono teiginys „kankinyst yra nauj krikioni skla“? Greiiausiai visuomenje siaknijusi nuomon, kad ms grai archain balt religija buvo brutaliai nustelbta kitos – kalaviju atnetos ir svetimali primestos religijos. Ir kakaip greta to gyvuoja teiginys, kad „esu, katalikas todl, kad taip tikjo ms tvai ir protviai“... Taigi, k iuo atveju reikia tikjimas: nelabai apibrt nuostat ir atitinkam apeig praktikavim, ar asmens gyvenim perkeiiani ir laikani patirt?
anketoje pateikt klausim „K Jums reikia tikti?“ buvo galimyb atsakyti, pasirenkant ne vien i visos vairovs galim atsakym (be pateikt galim pasirinkim labai nedaugelis „sukt galv“ ir atvir klausim atsakyt). Kol nematau konkreiai suformuluoto klausimo ir atsakym j variant esu linkusi abejoti spaudoje vis pasirodaniais kokio nors tyrimo rezultatais, nes nuo klausimo ir galim atsakym formulavimo labai priklauso tie skelbiami didesni ar maesni procentai. Neretai akivaizdu, kad klausimas formuluojamas tiek abstrakiai, jog lieka neaiku kaip respondentas galjo j suprasti, juolab, kad ir pasilyti atsakymai tokie pat abstrakts. Be to mons bent viena ausimi yra girdj kaip ir k reikt tikti, todl „tinkam“ atsakym daugma atpasta ir atymi. Nepatikim rezultat ivengiama ir tuomet, kai adekvats, katalik (krikioni) tikjim nusakantys atsakymai nra pateikiami pasirinkim srao pradioje, idant mogus galt atsakyti taip, kaip jis pats supranta. Taigi, kas daniausiai buvo pasirenkama? Šiame straipsnyje isamiau nenagrinsiu vis tyrimo rezultat, todl pateiksiu daugeliu atvej suapvalintus duomenis, kad jie nebt „dauginami“ ar komentuojami be konteksto.
Laikantys save katalikais daniausiai teigia (pus j), kad jiems tikti – tai per didisias ventes (pvz. Kaldas ir Velykas) nueiti Miias. Tai reikt bti kataliku „kaip visi“ – i tradicijos. Tok katalik tikjimo supratim patvirtina tiek vyraujanti banytin praktika, tiek daniausi atsakymai anketos pradioje pateikt klausim „Kok mog js vadintumte praktikuojaniu kataliku“? Pus katalik mano, kad tai reikia bti pakriktytu, kartas nuo karto dalyvauti Miiose ir bent kart per metus prieiti ipainties. Taiau dar ketvirtadalis j mano, kad praktikuojaniam katalikui utenka bti pakriktytam, nueinant banyi specialiomis progomis, bet ipainties neinant. Tikjimo samprata yra abipusiai susijusi su banytine praktika: dalyvaujantiems kiekvien sekmadien Miiose tikti – tai eiti sekmadieniais banyi, priiminti sakramentus, palaikyti asmenik santyk su Dievu, skaityti Šv. Rat, dalyvauti parapijos gyvenime.
Antras daniausias atsakymas klausim „K Jums reikia tikti?“ – tai retsykiais nueiti banyi ir pasdti tyloje. J pernai pasirinko daugiau nei tredalis katalikais save laikani Lietuvos gyventoj. Tokia tikjimo samprata daniau yra priimtina 18-34 m. amiaus katalikams ir moterims (abiejose grupse – vir 40%). Tas greiiausia reikt, kad tikjim suprantame kaip asmenin psichologin bsen, kas iandien ypa bdinga Naujojo Amiaus (New Age) religingumui. Tikjim kaip bandym siklausyti save ir medituoti vienumoje pasirenka ir tredalis t, kurie neipasta jokio tikjimo, o taip pat jauni katalikai. Taiau neskubkime „teisti“, pasiirdami k dar nurodo ie du vyraujantys atsakymai.
Atjimas btent banyi pasdti tyloje gali reikti ir nesismonint Dievo iekojim, kai nra asmeniko santykio su Juo ir aikesns Dievo sampratos. Tai gali bti ir bandymas klausytis To, kuris garsiai neaukia, kantriai laukia ms atsigrimo J, nes yra Asmuo, o ne objektas, kuris apibriamas mogiko mstymo kategorijomis ar kaip tvirtov ukariaujamas mald artilerija. Ar banyioje greta tikjimo ties „formuluoi“ danai girdime tok kvietim atsiliepti Dievo kalbjim tyloje ir Jo klausytis savo gyvenimo vyki kontekste? Akivaizdu, kad esant mintai neaikiai tikjimo sampratai, yra reikalinga sielovada, kuri padt pereiti nuo neapibrto siekio, ypa bdingo jaunimui ir nominaliems katalikams, prie asmeniko susitikimo su Dievu ir Banyios bendrysts patirties.
Kitas, tam tarsi prieingas dalykas – didiausias „progini katalik“ paplitimas Lietuvoje – taip pat yra ansas katalik Banyiai. Tai galimyb bent por kart per metus tuos mones, gausiai susirinkusius ventinse Miiose, priimti, pakviesti susitikimams, o ne vien atlaikyti j formali ipaini prie didisias ventes maraton. Kita vertus, tai uduotis ir jautriau j buvim bei danai nebylius klausimus reaguoti tose vietose ir aplinkybse, kur jie yra atviresni gyvenimo prasms, kanios bei prisiklimo tikrovei (ligoje, mirties akivaizdoje, kitose mogui dramatikose situacijose, kai jis susiduria su savo prigimtiniu trapumu). Kitose katalikikose Europos alyse laikantys save katalikais daugiau nei msikiai lanko banyi sekmadieniais (ypa Lenkijoje ir Airijoje), bet j tarpe daugiau ir t, kurie beveik niekad j neateina.
Taigi, ar pasitenkindami vien katalik gausa per didisias ventes ir toliau neiekosime bd kaip juos asmenikai pakalbinti, konkreiai pakviesti? Gal reikt sudaryti galimyb iems dar neugesusios „paprotins tradicijos“ monms atsiverti smoningai Dievo paiekai, asmenikam tikjimui, isiaikinti danai nesuprantamas katalik tikjimo tiesas? Koki prasm turi vien konstatavimas ar burnojimas, kad mons pernelyg lengvai patraukiami okultini dalyk, pavojing sekt ar abejotin dvasingumo praktik, jei jiems, kol jie dar ateina banyi, silome tik daugeliui nelabai suprantamas apeigas, formalias katechezes, bet nekalbiname j apie tikjim j pai prietaringo gyvenimo kontekste? O btent ito, kaip rodo aptariamo tyrimo duomenys, jiems labiausiai ir stinga, kad jie aktyviau Banyioje dalyvaut : asmenikesnio ir iltesnio santykio tarp tikinij bei dmesio vienas kitam, didesnio kunig atvirumo, galimybs isiaikinti tikjimo dalykus, o taip pat ir aikesnio kvietimo, kad suprast, jog kiekvieno j banyioje reikia... Per tai ar jie atpains, kad yra Jzaus Kristaus laukiami, bus galima juos pakviesti ir prie jiems dar „kiet“ tikjimo dalyk. Taigi, Jzus Kristus kaip krikionybs alfa ir omega, kaip ms tikjimo ir gyvenimo pilnatvs laidas turt bti kataliko gyvenimo centre. O kas Jis mums yra?
Kas mums yra Jzus Kristus?
klausimas „Ar tikite, kad yra Dievas?“ daugelis krikioni ir ne krikioni gali atsakyti teigiamai, suddami atsakym labai skirtingas Dievo sampratas ar vaizdius. Taigi, jis nedaug k gali atskleisti. Pasilius pasirinkimui kelias konkreias sampratas, krikionikoji – Triasmenis Dievas – lieka vyraujanti, bet pasirenkama jau reiau. Taiau atsakymas, kas laikaniam save kataliku yra Jzus Kristus, gali atskleisti jo krikionikojo tikjimo pagrindus.
Tai, kad Jzus Kristus yra mogumi taps Dievas (Dievo Snus), pripasta kiek maiau nei pus vis save katalikais laikani apklaustj. Kiti du pasirinkimai (ypatingas Dievo pranaas, dars stebuklus, bei savo savybmis ir gebjimais isiskiriantis mogus) reikia, kad tredaliui Lietuvos katalik Jzus Kristus yra vien tik mogus. Šis emikai kasdienei mstysenai bdingas supratimas yra didiausias ikis priimti krikioni tikjimo iskirtinum (Diev, tapus mogumi, u mus numirus ir Tvo prikelt) bei gyv tikjim kaip gyvenim kuriani jg. Tas reikalaut gilesns (ne formalios ar paintins) katechezs. Dar penktadalis katalik arba abejoja, kad toks mogus i viso gyveno, arba neino k manyti. Pastaruosius atsakymus gerokai daniau pasirenka vyrai ir 18-29 m. amiaus jaunimas.
inoma, atsakymai klausim „Kas Jums yra Jzus Kristus?“ priklauso nuo katalik tikjimo praktikos: Jz Krist kaip Dievo Sn labiau pasirenka tie, kurie daniau dalyvauja Miiose, save laiko tikiniais, meldiasi bent kart per savait, o taip priimantys kitas katalik tikjimo tiesas (tiki, kad yra gyvasis Triasmenis Dievas, suvokia Banyios svarb ir kt.) Bet vis tik drsiau suabejoti ar pati banytin praktika (atjimas Miias, ipaintis, mada), jei ji perimta vien „i tradicijos“ ar aplinkos, yra pakankama krikionio santykiui su Dievu, jei neklausiame savs ar asmenikai pastu Jz Krist, ar esu paliestas Jo Artumo, ar Jo klausausi savo kasdienybje? Kalbu apie krikionikojo atsivertimo btinyb, kaip pamatin ir ne vienkartin vyk, kaip tikrov, kuri laipsnikai mane perkeiia, nes tikjim gyv Triasmen Diev daro mano gyvenimo pilnatvs ir jgos altiniu. Danam ms katalikui toks klausimas yra net tartinas – krikionikasis atsivertimas jam yra terra incognita, juolab, kad banyioje apie tai maai yra girdjs, bet od naudoja „sektantai“...
klausim „Ar esate patyrs krikionikj atsivertim (vidin susitikim su Prisiklusiuoju Jzumi Kristumi ar/ir Šventosios Dvasios palietim)?“ didesn pus laikanij save katalikais tiesiog atsak neigiamai. Patyrusij atsivertim yra deimtadalis, o penktadalis nra tikri ar yra atsivertim patyr, ar ne, bet pamaldas vaikto; dar deimtadalis abejoja, nes kak jaudinanio yra patyr, taiau praktikuojaniais krikionimis netapo. Pastarieji gal buvo paliesti kakokio ekstazinio igyvenimo – W. James, o vliau A. Maslow vardijamo kaip peak experience, – kuris pats savaime dar nra susitikimas su dievikuoju Asmeniu. Suprantama, aktyviai praktikuojantys katalikai daniau nei kiti yra patyr krikionikj atsivertim kaip j tikjim ir praktik palaikani tikrov ir tiki, kad Jzus Kristus yra Dievo Snus. Taiau k reikia, kad jie ino t kaip krikioni tikjimo ties, ipastam Banyioje kiekvien sekmadien? Atsakymas nra savaime suprantamas, nes savo laiku Karoliui Wojtylai, tuo metu buvusiam ymiojo teologo R. Garrigou-Lagrange, O.P. doktorantui, o vliau tapusiam popieiumi Jonu Pauliumi II, prireik drsos paprietarauti savo moksliniam vadovui nesutinkant Diev laikyti „Objektu“, nes Jis yra „Asmuo“. Gal nuo to, ar mes asmenikai pastame Prisiklusj Krist kaip Asmen, o ne vien inome j kaip krikioni tikjimo objekt, priklauso ne tik ms tikjimo, bet ir gyvenimo tikrov?
Tarpe abejojanij ar Jzus kaip mogus i viso gyveno yra daugiausia (trys penktadaliai) nepatyrusij asmeniko susitikimo su Dievu. Ir j abejon yra suprantama. Nemistifikuoju atsivertimo kaip ekstazins bsenos, nes krikionikasis atsivertimas yra ne Dievo potyris (Dievas nepastamais potyriais), bet krikionikasis patyrimas. Tai ne iaip kako mistiko igyvenimas, bet realiai patirtas vidinis susitikimas su Prisiklusiuoju Jzumi, kai Jo Artumas, Šv. Dvasios prisilietimas yra atpastami ir vardijami Banyios mokymo bei savo gyvenimo kontekste. Atsivertimas gali ir turi bti liudijamas ne vien autentiko vykio pasakojimu, bet labiausiai – nauju gyvenimu, kuris pradeda bti matomas kaip mano didjantis atvirumas sau ir kitiems, vidin ramyb, tikjimo nuoseklumas, noras ir mokymasis tarnauti kitiems.
Probleminiai tikjimo klausimai
Klausimas k ir kodl mes tikime yra nepaliaujamai aktualus, ypa kai tikjimui yra laisvai apsisprendiama, nes jis nebegali bti „skiepijamas“ kaip eimos ir tautos tradicija ar socialins raikos norma, juolab kai visuomens gyvenimas aktyviai silo krikioni tikjimui prieingus dalykus. Todl iandien kaip ir Tertulijono laikais galime geriau suprasti, kad „krikionimi negimstama – juo tampama“ smoningai sipareigojant asmenikam ir bendruomenikam santykiui su Prisiklusiu Kristumi.
Taigi, jei nepastame Dievo kaip Asmens (Triasmenio) ir netikime, kad Jzus Kristus yra Dievo Snus – dl ms Atpirkimo prims Kryi ir prisikls – tai „ms tikjimas tuias, ir mes dar tebesame savo nuodmse“ (plg. 1 Kor 15,17). Btent neisiaikinus ir nesupratus ito, mes neskiriame Dievo Snaus siknijimo tikrovs ir dievybi bei siel „persiknijimo“, o taip pat neskiriame aminojo gyvenimo Kristuje ir kito (naujo) gyvenimo po mirties. Todl neretai tikime mogui patrauklia reinkarnacija – kad po mirties vl atgimstama, tik primus kit emik kn. Tredalis Lietuvoje save laikanij katalikais tiki reinkarnacijos buvimu ir dar tiek pat abejoja yra ji ar ne. Reinkarnacija netiki tik liks j tredalis. Katalikai, kurie tiki reinkarnacija, daniau yra moterys, 18–24 met jaunimas, o taip pat Kauno, Klaipdos ir kiek maesni miest gyventojai (kiekvienoje i grupi reinkarnacija tiki apie 40% apklaustj arba daugiau). Kaip teigia etnologai, tikjimas burtais, amulet bei talisman galia taip pat nemaja, apimdamas ir jaunim.
Jei manipuliavimas iais dalykais yra istorikai senas reikinys, tai tikjimas reinkarnacija plinta perimant Ryt religijas, taiau daugiausia Naujojo Amiaus (New Age) sinkretikojo religingumo pavidalu. Šis naudoja Ryt religij kai kurias svokas, iplsdamas ir sudabartindamas j turinius, ir todl pretenduoja visuotin dvasingum. O lietuvio ausiai dvasingumas ypa patrauklus, nes savyje talpina beveik visk: nuo bet kurios mogikosios raikos, susietos su nematerialia tikrove, iki vis galim dvasi pasaulio. Ir visa tai nepavaldu „mokslo viesai“. Greiiau prieingai: mokslas vis labiau naudojamas pragmatiniams tikslams, kam pasitelkiami ir magijos atributai bei praktikos, nes iuolaikinis mogus siekia valdyti visas gyvenimo situacijas savo pastangomis „apsidrausdamas“ bei „kurdamas ir tobulindamas save“.
Tikjimas reinkarnacija bei karma atliepia senas mogaus pretenzijas paaikinti mogiku protu nepaaikinamus ir skaudius dalykus: pvz. kodl niekuo nekalti vaikeliai gimsta negals, suserga baisiomis ligomis, arba vienus, paprastai gerus mones nuolat itinka nelaims, o kitiems – blogesniems – kakodl puikiai sekasi? Todl bandoma nesuprantam mogaus elges, nepaaikinamus fizinius negalavimus ar net mogaus apsisprendimus paaikinti jo „ankstesniais gyvenimais“. J patvirtinimui iandien pasitelkiami regresyvios hipnozs seansai, latentin vaizduot ir kiti „mokslikai“ skambantys dalykai. Paradoksalu, kad tuo ignoruojama galimyb su psichologijos, profesionalios psichoterapijos ir krikionikojo vidinio igydymo pagalba veikti daugel i negalavim, kuriuos sukelia asmens gyvenimo dramatik vyki, eimos santyki skausmingas paveldas. Tai padt nesusitelkti vien save (savo savast – self), nes toks „a“ iekojimas kreipia atgalios, save paius ir domjimsi reinkarnacija.
Kai Jzaus mokiniai, matydami nelaims itiktus mones, klausia Jo apie galimas to prieastis, Jzaus atsakas yra radikalus dviem aspektais. Viena, Jis reikalauja atsivertimo, sakydamas: „...manote, kad jie buvo kaltesni u kitus? Ne, sakau jums, bet jei neatsiversite, visi taip pat prasite“ (plg. Lk 13, 5); kita, Jzus atgria mokinius ir mus ne mogaus praeit, bet susitikim su Juo, kas keiia mus ir ms ateit, kviesdamas pasitikti Jo meils kiekvienam ms galia: „Nei jis [neregys nuo gimimo] nusidjo, nei jo tvai, bet jame turi apsireikti Dievo darbai“ (Jn 9, 3). Taigi, ar nesigriebiame reinkarnacijos, ateities brim ir kitoki dabar silom sprendim btent todl, kad sunkiai pakeliamoje situacijoje mes, katalikai, nepasitikime Prisiklusiuoju Kristumi – neatpastame Jo gelbstinio, gydanio ir igananiojo veikimo ms gyvenimuose, o taip pat nepraome Jo viesos bei pagalbos?
Su tikjimu reinkarnacija glaudiai susijs ir poiris religij. Mus, kaip ir kitus Vakar kultros mones, sudrumst iuolaikinis religinis ir vertybinis reliatyvizmas: apie 40% laikanij save katalikais Lietuvoje mano, kad visos religijos yra vienodai geros. Greiiausiai tai reikia, kad jos i esms vienodos – kalba t pat... Todl ir kitoks beveik tredalio katalik pasirinkimas (yra viena teisinga religija, taiau ir kitose religijose yra kai kuri pagrindini ties) dar neteikia vilties, kad pradjome suprasti Vatikano II Susirinkimo kvietim tarpreliginiam dialogui. Dialogas reikalauja ne tik atvirumo, siklausymo, gilesnio kito painimo, bet taip pat ir savo aikios tapatybs. Jei ms krikionikoji yra mums miglota, neatpainta ir nesismoninta, nes tikime „kaip visi“, dialog greiiausiai suprantame kaip panaumo atpainim, susitapatinim. Todl neretai diskusijose apie religij skirtumus diaugiams, kad ir kitos religijos kalba tas paias pagrindines tiesas... Akivaizdu, kad neturime elementari ini apie Dievo, pasaulio ir mogaus samprat jose skirtumus. Bet didesn problema, kad nepastame krikioni tikjimo pagrind. Ir greiiausiai todl, kad jis daugeliui asmenikai neaktualus – neatliepia j gyvenimo klausim, mogikos egzistencijos rpesi, nes pateikiamas kaip Banyios mokymo formuluoi ir filosofini ivediojim rinkinys. Todl nenuostabu, kad apie 40% t, kurie neipasta jokio tikjimo, teigia, kad nei viena religija neturi ir negali k svarbaus pasakyti iuolaikiniam mogui.
Visi ie dalykai nurodo gilesns katechezs, orientuotos ne vien tikjimo ties idstym, bet pirmiausia atsivertim ir asmenik santykio su Kristumi btinyb, kam greiiausiai pritrko laiko, jg ir pirmiausia pasirengimo vairi rengini kupinais Tikjimo metais.
Atviri tikjimo klausimai
Šiandien jau kalbama apie gilesnio santykio su Dievu umezgim ir palaikym. Bet koks jis realiai gali bti, kai dabartinis santykis – apeiginis, nesismonintas ar savaiminis – daugelio nra atpastamas? K jame keisti ir kaip? K reikia kurti pasitikjimo santykius, kuo jie remiasi? Visi ie klausimai neatskleisti ir nepermstyti, nes mes patys sau nepastami – nematome Kristaus vilgsnio viesoje nei kas esame, nei kaip elgiams ir koki gilesni motyv esme vedami. Koks kitoks tai turi bti santykis, nei besiremiantis vien mogiku teisingumu, Banyios skelbiam dalyk aktyvesniu propagavimu, o kartais ir ms pai pragmatiniais tikslais, kuriuos neinia kaip reflektuoti? „Kas, mano Dieve, esi Tu, ir kas esu a?“ – tai kokio v. Augustino pagrindinio klausimo mes sau nekeliame, nes tarsi savaime kak inome. Taip ir sukams ratu, iandien patekdami naujus, krikionims aktualius ikius ir uduotis. O jiems atliepti nebeutenka didesnio mald skaiiaus, ger darb ar nuopeln, praktikuojam pagrindini dorybi su neaikiomis irdies intencijomis, bet jau reikia atsivertimo, atvirumo, pasitikjimo nuostatos, santyki umezgimo... Taiau kokio, ir kaip t daryti, kad tie „teisingi dalykai“ netapt naujais uoli katalik burtaodiais?
Gal pradiai vertt isiaikinti kodl ms kaip krikioni tikjimas turt bti ne asmeninis, bet asmenikas, ne bendruomeninis-kolektyvinis, bet bendruomenikas, t.y. banytikas? Msuose vyraujantis apeiginis tikjimas nra smoningas ir brandus jau vien todl, kad jis savo istorine patirtimi yra bendruomeninis-kolektyvinis: esame katalikai „kaip visi“ ir tikime „kaip visi“, o dabar „kaip visi“ patiriame tikjimo ikius, nes kasdienis gyvenimas yra netgi prieingas tam, k Banyia moko. Kaip atsiverti asmenikam tikjimui (abipusiam santykiui su Dievu ir artimu), kad dabar vyraujantis i kolektyvinio nevirst iuolaikikai privaiu (asmeniniu), kai danai ateinama tik Miias, jose pavieniui pabnama, paklausoma ir tyliai pasimeldiama dl savo rpesi bei reikal? Religinis individualizmas iandien patraukia pirmiausia tuos, kurie neturi bendruomens gyvenimo patirties ir susitelk vien savo poreikius.
Tai klausimas kaip prakalbinti mones kaip asmenis – beslygikai vertingus, unikalius, kuri kiekvien Dievas myli nelygstamu bdu, nepriklausomai nuo j vertingumo ar nevertumo kit moni ir savo akyse? Teologiniu lygmeniu tai bt klausimas „Kaip mes suprantame jau atmintinai imokt teigin, jog mogus sukurtas pagal Dievo paveiksl ir panaum“? K reikia paveikslas (o gal atvaizdas?), ir k panaumas? Ar savo filosofiniu supratimu teigdami, kad protas ir laisva valia yra Dievo pagrindins savybs, vis dar pradedame nuo to, jog esame asmenimis btent todl, kad turime prot ir laisv vali? Ar ie nra tik mogui duotos galios, kurias sugebame panaudoti ir destruktyviais, ne Dievo atvaizdo tikslais? Ar vis ikeliame pirmiausia savo autonomikum, kuris tikrai neatspindi Dievo, nes Jis yra santykikas (trij dievikj Asmen tarpusavio meils santykis)? O gal neskiriame autonomikumo nuo asmens savarankikumo? Taip retorikai klausiu todl, kad nusakydami mog pagal jam priskiriamas konkreias charakteristikas, mes jo kaip asmens nekalbiname, o tik j apibriame kaip objekt. Taigi, kaip galime priimti ir prakalbinti asmen, kai patys savs nepatiriame kaip unikalius, beslygikai vertingus ir Dievo mylimus? Ar siirime, siklausome moni gyvenimus, kad j kontekste kalbtume apie tikjimo klausimus? Visa tai atviri klausimai galimai kitokiai (ne „indoktrinuojaniai“) katechezei ir klausimai pirmiausia sau.
Gal pradj nuo ms asmeniko santykio su Dievu (juk tiki asmuo, o ne tauta), mes adekvaiai prieisime prie Banyios poreikio mums. Nes tikjimo tikrovei ir gyvenimui mums reikalingi kiti – broliai ir seserys Kristuje, kurie mus priima, save mums dovanoja, ir mes mokoms atsakyti tuo paiu. Ar Banyia pirmiausia nra asmen tarpusavio bendryst Kristaus meilje (J. Ratzingerio vardinimu – communio personarum), ir todl tapo bendruomen, vliau ivystydama ir institucin struktr? Prakalbus atvirkia kryptimi, „proginiams“ katalikams bdingas institucinis poiris Banyi mus gali nukreipti vien „teisingam“ inojimui ir pasyviam priklausymui jai, o galiausiai jau danai isakomai abejonei „Ar man btina Banyia ir religins apeigos, jei a turiu savo asmenin santyk su Dievu?“ Apie pus laikanij save katalikais jau abejoja Banyios reikalingumu...
Taigi, atviru klausimu lieka derama pusiausvyra ir ssaja tarp tikjimo kaip krikioni mokymo turinio (ipastam tikjimo ties) ir tikjimo kaip asmeniko ir bendruomeniko santykio su Dievu bei artimu. Nes tik i smoningo ir nuoseklaus krikioni tikjimo gimsta pasitikjimas Dievu ir vien kitais, gimsta jga tuo gyventi visuomenje, gyv tikjim liudyti pasauliui (pirmiausia eimos nariams ir netikintiems aplinkiniams) bei smoninga itikimyb jam. viso to ikius ir poreik nurodo ir aptariamo tyrimo duomenys.
Ko katalikai laukia i kunigo? Atvirumo ir dmesingumo monms, jo elgesio atitikimo Banyios mokymui , kompetencijos tikjimo klausiamais, gebjimo t perduoti ir burti mones. Jaunimui labiau nei kitiems reikia kunigo gebjimo ir noro paaikinti nesuprantamus dalykus, o ypa tikjimo imanymo bei drsos atsakyti keblius klausimus, kas svarbiau yra ir vilnieiams bei dideli miest gyventojams. Tuo tarpu tie, kurie labiau angauojasi savo parapijai (aukoja bendruomens reikalams didesn sum arba prisideda prie banyios ilaikymo savo darbais ir veikla) yra reiklesni ir kunigo gebjimui pakviesti bei burti mones, patikti jiems veiklas. Ar kunigai pasireng tokiam bendravimui, jei seminarijose susitelkta tikjimo ini ir dogm sisavinim, liturgines apeigas, Banyios teisinius reikalavimus, net gamtos ir painimo filosofijos klausimus? Ar ne per maai jose svarstoma kaip mes patys save suvokiame, kaip atpastame savyje Dievo atvaizd, kaip j velgti kiekviename kitame, kad galtume kaip asmen prakalbinti, suprantamai atsakyti jam rpimus tikjimo klausimus ir bendradarbiauti su juo?
Jei Banyi siejame vien su religinmis apeigomis, dalyvavimas banyios (parapijos) gyvenime mums nebus aktualus. Graus buvo pastoracinis paraginimas skatinti tikinij savanoryst parapijose, bet gal j suprantame kaip uoli katalik (daniausiai moter) pagalb kunigui tvarkant ir priirint aplink, organizuojant ventes ir atlaidus? Kol kas parapijos, bendruomens gyvenime dalyvauja tik deimtadalis katalik, kurie bent kart per metus ateina banyi (dauguma dalyvaujanij – ateinantys banyia bent sekmadieniais arba daniau). Ir is dalyvavimas daugiausia reikiasi pagalba kokiam nors konkreiam darbui, kai tam pakvieia klebonas ar koks kitas kunigas. Kiek reiau – ir tuomet, jei pakvieia kas nors i parapijos padti kokiam nors renginiui. Karitatyvin ir kita nuolatin veikla yra bdinga tik ketvirtadaliui dalyvaujanij parapijos gyvenime, o tai reikt, kad ja usiima vos trys procentai vis, kurie bent kart per metus ateina banyi. Mes dar nesiejame savanorysts su rpesiu ir veiklia meile artimui (neapsiribojant atnet drabui ir kit reikaling daikt padalinimu), nes artim kaip ir save paius greiiausiai suprantame kaip religini apeig „vartotojus“, kaip Banyios „paslaug“ objektus...
Beveik pus dalyvaujanij parapijos, bendruomens veikloje dalyvauja maldos grupse, maiau – eim ar jaunimo grupelse. Sprendiant pagal katalik atsakymus ar skaito Šventj Rat, pus j nra jo skait, taiau nemaai kas namuose turi; tredalis yra vart ar band skaityti, bet susidr su pernelyg daug nesuprantam dalyk. Nepaisant to, nemaai kas nort drauge skaityti ir aikintis Dievo od. Tuomet lieka klausimas: ar kunigai ir seminaristai turi patirties ir gdi asmenikai gilintis Dievo od, juo maitintis, ia patirtimi dalintis bei kalbinti per Dievo od kitus?
Btent pirmiausia j pavyzdys kaip dalintis savo tikjimu gals tam labiau parengti ir pasaulieius. Nes pus save laikani katalikais teigia, kad savo gyvenime nra sutik gyvai tikiniojo krikionio. Taiau sutiktieji krikionys, kurie buvo giliai tikintys, paskatino penktadal laikanij save katalikais iekoti tikjimo, gilintis j ir praktikuoti. Ms katalikams dalintis savo tikjimu su kitais nra prasta: jis daniausiai praktikuojamas privaiai. Tuo tarpu eimoje, o juo labiau visuomenje gyvename pagal pasaulietinius elgesio kriterijus, gal net nesusimstydami ar jie neprietarauja krikionikiesiems. Daugeliui, o ypa jauniems monms, buvimas kataliku nra svarbus socialins tapatybs sandas. Taigi, net aktyvesni katalikai daniausiai kalba apie savo tikjim tik su jiems artimais – savo parapijos monmis ar tikiniais aplinkiniais bei kitais krikionimis. Bet jei dalis ms idrstame apie tai kalbti ir netikintiems eimos nariams, o juo labiau vieai, kyla klausimas kaip t darome? Pagalvojus apie daugelio katalik socialin patirt, o taip pat ir tikjimo ini turinius kyla daug klausim. Šio tyrimo respondentai, kurie neipasta jokio tikjimo, daniau nei kiti atsako, kad tikinij katalik nra sutik arba sutiktieji jiems nepatiko ir todl nepastmjo j domtis tikjimu. Taigi, kaip mums tapti Kristaus Gerosios Naujienos nejais, o svarbiausia, gyvais liudytojais kitiems?
Tikjimo klausimais labiau domisi tie katalikai, kurie danai dalyvauja Miiose, yra vyresnio amiaus, daniau moterys; be to ir tie, kurie turi auktj humanitarin isilavinim. O kokie tikjimo klausimai katalikus domina? Pirmasis pagal pasirinkim skaii buvo klausimas „Ar isilavins mogus gali bti giliai ir nuoirdiai tikintis katalikas?“ Jam atsakyti nepakakt vien racionali rodym, kad religija, protas ir mokslas yra suderinami dalykai. Besidomintiems tikjimo klausimais svarbesns yra ne tikjimo inios, bet gyvenimas su Dievu Banyioje, eimoje ir visuomenje: santykio su Dievu, maldos ir jos praktikos dalykai bei tai, kaip painti Diev, kuriuo Banyia tiki; o taip pat kas yra Banyia, kodl ir kaip joje dalyvauti.
mons t nort suinoti pirmiausiai per vieas, visiems prieinamas ir plaiai skelbiamas paskaitas, o taip pat ir per tstines radijo laidas, kai yra galimyb klausti ar pasisakyti, bei straipsnius spaudoje – jiems pastamais ir maiau pastang reikalaujaniais bdais. Aktyvesni katalikai nurodo ir maldos bei Šv. Rato skaitymo grupeles, katechezes banyioje bei rekolekcijas. Taiau domu tai, kad nesidomintys tikjimo klausimais, retai banyi einantys jauni mons kaip svarb galimos pagalbos bd iskiria gerokai daugiau asmens pastang reikalaujanius vieus kursus, kuriuose reikt ne tik klausytis, bet ir skaityti, ruotis, tarpusavyje svarstyti, gaunant ir tokias studijas patvirtinani paym. Gal Banyia jiems iki iol nepatraukli btent dl bd, kokiais krikioni mokymo turinys yra perteikiamas? Juk dauguma j maai aktualizuoja iandienius mogaus gyvenimo ikius, dl ko ie mons turbt ir nesidomi katalik tikjimo klausimais. Gal tai bt vienas i atsakym kaip pakviesti ir kit, savo abejingumu tikjimui ar abejonmis isiskiriani, grupi mones. Tai daniausiai technini ir gamtos moksl atstovai, vyrai, jaunimas – tie, kurie, jei tikjimu anksiau domjosi, negav iekot atsakym, nuo jo pasitrauk.
...ir ne vien tikjimo klausimai
Jei jaun moni, netgi laikani save katalikais, didesnis abejingumas tikjimui yra rpestis ir uduotis visai Banyiai, tai Banyia Lietuvoje turi dar vien ik. Kaip aikiai rodo tyrimo duomenys, bet patvirtina ir ms patirtis, katalik banyiose absoliuiai vyrauja moterys (iimt gal sudaro tik kelios aktyvios parapijos Vilniuje ir turbt Kaune, bet daniau tik sekmadienio Miiose). Kitose Europos katalikikose alyse tokios didiuls vyr ir moter disproporcijos Banyioje nra. Suprantama, kad moter visur yra daugiau, kur susilieiama su antgamte ar vidiniu mogaus gyvenimu. Kalbant konkreiau, btent jos turi didesn patirt dalyvauti gimimo ir mirties slpiniuose, yra jautresns asmens unikalumui ir trapumui. Bet moterys yra pagavesns ir dvasi tikrovei, kas nra vienareikmika, nes daniau dalyvauja vairiose magijos apeigose bei brim salonuose, o taip pat visokiose iuolaikini dvasingumo praktik grupse. Kaip minjau, jos labiau tiki reinkarnacija, amulet bei talisman galia, net jei yra kataliks.
Kuo tikjimo klausimais skiriasi ms vyrai? Jie gerokai maiau nei moterys laiko save tikiniais, o tai reikia – daugiau netikiniais ir abejojaniais; menkiau praktikuoja tikjim nuo pat vaikysts (gal motinos labiau ragindavo ir vesdavo dukras banyi, nes seniai prasta, kad vyrams utenka per ventes pabti banyios gale priklaupiant ant vieno kelio). Šiandien tai reikiasi taip pat tuo, kad katalikai vyrai paprastai ateina Miias tik tam tikromis progomis arba neina visai. Jie daniau praktikuojaniu kataliku laiko „nominalj“ – pakriktytj, bet banyi retai einant ir ipainties neinant mog; tuo paiu ir patys reiau nei moterys eina ipainties (danai net neatsimena kada buvo) bei enkliai reiau meldiasi. Akivaizdu, jie parapijos gyvenime itin retai dalyvauja (nebent prie progini ar sezonini „vyrik“ darb, kai pakvieia kunigas). Taigi, tuo tarsi patvirtinamas msuose senas neraytas supratimas, jog „banyia – tai moter ir kunig reikalas“ (ritualas, neracionalus, praktikai nenaudingas usimimas). inoma, i nuostata atsirado tam tikr istorini patiri bei kultrini pokyi sveikoje, bet tapo tarsi socialine norma. Todl vyrai beveik neturi lkesi Banyiai ir kunigams (nebent, kad nevaint prabangiomis mainomis), kritikiau vertina Banyios mokym (ypa socialiniais klausimais), maiau nei moterys domisi tikjimo dalykais (jiems daniau utenka to, k ino arba visai nesidomi), daniau abejoja ar mogus Jzus Kristus i viso yra buvs. Panau, kad vyrus maiau domina net kultros lygmens dalykai...
Taiau Banyioje tas nra rimiau reflektuojama. O gal tai susij ir su jau pasenusia, bet Lietuvoje vis dar vyraujania archains ir tradicins visuomens antropologija? Ji ilg laik buvo gaji visoje Banyioje teigiant, kad mogaus lytikumas yra atskira jo charakteristika. Pagal j moteriai priskiriamas iracionalus mstymas, vien emocins reakcijos (tegul banyioje bent isiverkia), paklusnumas, pareiga rpestingai patarnauti kitiems ir panas dalykai, kuri pagal nusistovjus stereotip labiau reikia Banyioje. Bet gal tai reikia, kad vyrai turt bti vien racionals ir dalykiki, emocikai nejautrs, nesiklausantys, ekspansyvs ir neatids kito kaip asmens unikalumui, velgdami j labiau funkcikai? Savo ruotu ar toks mstymas neturi poveikio Banyios gyvenimui, kunig patiriai bei nuostatoms, o tuo paiu ir kunigysts vaizdiui? Ilgalaik vakarietika mogaus samprata, tapatinanti prot su racionalumu, o ird – vien su emocijomis ir jausmais prisidjo prie to, kad teologija tapo tik specialistams kandamu mokslu, o maldos praktika – emocij ir vaizduots sritimi. sivyravus „tikjimui i tradicijos“, kai malda priskiriama „moter darbui“ , vyrai Lietuvoje neatpasta, kad krikioni tikjimas yra socialin praktika, kuri reikalauja ir tikjimo supratimo, ir jo susiejimo su realiu mogaus gyvenimu bei elgesiu, ir t ireikianios maldos. Socialin patirt bei nuostatas vaikams labiausiai perduoda tvas, tad jei jis eimoje nesimeldia, kit tam nepakvieia, o banyioje tik retsykiais „apsilanko“, didel tikimyb, kad vaikai (ypa sns) tikjimo taip pat nepraktikuos. Jei is „i tradicijos“ vis dar gyvuoja, vaikai formaliai gerbs religij, ypa jei motina yra praktikuojanti. Lenk bendruomense (taip pat ir Lietuvoje) vyrai nuo banytins (bent sekmadienins) praktikos nenusialina, nes yra tie, kurie eimos gyvenime liudija tikjimo svarb. Todl lietuviai vyrai gali atrasti krikioni tikjim kaip proting ir svarb gyvenime, jei tam pads tinkama sielovada ir smoningas dmesys eimos santykiams: jei bus drauge gilinamasi krikioni tikjimo klausimus, atviriau svarstoma dabartin vyro ir moters patirtis eimoje, j kaip asmen skirtingumas ir papildomumas (atsirandantis pastant vienas kit ir bendraujant, o ne dl iankstini kultrini nuostat), istorikai paveldti vaidmen ir santyki stereotipai bei pastangos drauge juos veiki.
Taigi, tikjimo kaip ms gyvenimo klausimai lieka aktuals ir iemet, kai susitelkme eimos svarbai, ypa jei norime, kad eima bt „maoji (nam) Banyia“, kur suaugusieji ir vaikai patiria tikjim kaip j gyvenim laikani jg. Tik i gyvenimo pilnatvs patirtis ir jos liudijimas gali padti eimoms atlaikyti dabartinius visuomens skersvjus bei stiprinti jas. Pirmaisiais krikionybs amiais krikioni eim gyvenimui prieingi socialiniai proiai ir juos palaikantys statymai buvo veikti krikioni gyvenimo liudijimu ir jo plitimu – realiu gyvenimu, kuris ilgainiui pakeit socialines nuostatas ir statymus. Todl ir iandien, stiprjant ideologiniam nepalankumui santuokos ir eimos atvilgiu, svarbiausia yra stiprinti eimos nari bendryst ir eim solidarum drauge mokantis kaip krikioni tikjimu gyventi ir pradti j liudyti orientyrus prarandanioje visuomenje.
________________________________________
Irena Egl Laumenskait – humanitarini moksl daktar, VU steigto Religijos studij ir tyrim centro pirmoji vedja, dirbanti ir religijos sociologijos srityje.
|